Dialogai su savimi

Treciojoje knygoje Galina Dauguvietyte – ta pati nesuskaiciuojamu gerbeju pamilta zavi, samojinga, dirbtinio pasiputimo nepripazistanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybe. Ji niekada nenusimena ir neleidzia nukabinti nosies savo skaitytojams. Ir vis delto si knyga kitokia: „Manau, daug atviresne negu pirmosios dvi. Joje sudeta tai, apie ka anksciau nepamasciau, neivertinau.“ Pati Galina taip pat jauciasi pasikeitusi: „Anksciau mane zavejo tevo, o veliau ir mano pacios pasiutimas.“ Dabar ji pradeda ivertinti tai, ka gavo is motinos – aktores Neles Vosyliutes: „Dabar suprantu, kokios aukstos morales buvo si zavi ir talentinga moteris. Ji iskiepijo man visa, ka turiu savyje geriausia. Jos deka neturiu daugeliui moteru budingo ilgo ir pikto liezuvio.“ Man gamtoje labiausiai patinka sviesiai zalia – ankstyvo pavasario spalva. Visi mano buto langai sesiasdesimt dvejus metus ziuri i ta pacia dekoracija – i parka. Jis amzinai toks pat ir vis kitoks. Matau, kada sprogsta medziu pumpurai, ilgai matau sakas – juodus pagalius. Siemet juodi pagaliai pries akis smezavo ypac ilgai ir juos net emiau vadinti zabais. Ziema tie pagaliai grazesni – apsarmoje. Per sesis desimtmecius jie atrode visaip. Kaip ir mes, zmones. * * * Pirmuju knygu sekme mane nuosirdziai nustebino. Galvoju – kodel taip atsitiko? Galbut patrauke mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautu smegenu – jos skaitomos lengvai. Pragyvenau ilga amziu, daug ka maciau, supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas. Girdejau, kalejime is mano knygu liko tik skuteliai – jos ejo is ranku i rankas.